Molėtiškių šeimyna savo šaudykloje „Kiškio guolis“ ne tik miklina akies taiklumą, bet ir rengia varžybas

„Šaudymas – puikus laisvalaikio užsiėmimas. Anglijoje kone kiekviename kaime yra šaudyklos ir visi šaudo“, – teigia compak sportingo entuziastas Arvydas Čereška iš Molėtų rajono, medžiotojų klubo „Šaulys“ vadovas.

Jį į šaudymą prieš 12 metų įtraukė draugai ir dabar ūkininkaujantis 65-erių molėtiškis tuo labai džiaugiasi.

„Reikėjo užsiimti kažkokia fizine veikla, pajudėti, pakrutėti. Esu didelis medžioklės entuziastas, o kiekvienas medžiotojas turi mokėti taikliai šaudyti bet kokiomis sąlygomis. Iš pradžių užsiėminėjau kulkiniu šaudymu, o po to perėjau prie sportingo – lėkštelių. Pereiti nebuvo nelengva, bet man šis sportas patiko. Šaudymu sudominau ir savo sūnus Marių, Giedraičių šaulių kuopos vadą, bei Dainių ir anūkę Redą. Šautuvą į rankas retkarčiais paima ir mano žmona Nijolė, kuri dabar išlaikė teisėjavimo egzaminus“, – pasakoja A. Čereška.

LYDERĖ. Kai jis su sūnumi Mariumi vykdavo į šaudymo varžybas, į mašiną pasiimdavo ir anūkę aštuonerių metų Redą.

Mergaitei šaudymas labai patiko, ji pamažu pradėjo treniruotis. Tačiau Reda dar buvo per jauna turėti šautuvą ir į varžybas bei treniruotes vykdavo su tėvu arba seneliu.

Šiandien Reda – jau Molėtų r. Giedraičių Antano Jaroševičiaus gimnazijos dvyliktokė, viena stipriausių Lietuvos sportingo šaulė jaunimo ir suaugusiųjų grupėse. Absoliučioje įskaitoje ji – ir daugkartinė įvairių respublikinių medžiotojų varžybų laimėtoja.

„Anūkė meistriškumu mane jau pralenkė, per tuos ketverius aktyvaus sportavimo metus ji labai patobulėjo. O mano metai jau ne tie, kad ją nugalėčiau, viskam ateina savo laikas. Tačiau norisi nepasiduoti, dar nemesti šaudymo. Jeigu nieko nedarysiu, tik sėdėsiu, tai sustingsiu.

Reda dar rungtyniauja jaunių grupėje, bet jau sudaro vis rimtesnę konkurenciją vyrams, juos dažnai netgi aplenkia.

Labai sunkūs anūkei bus kiti metai. Ji baigs gimnaziją, todėl reikės šaudymo malonumus derinti su mokslu, galbūt, netgi atsisakyti kai kurių varžybų“, – sako anūkę treniruojantis Arvydas.

Reda galutinai dar neapsisprendė, ką studijuos, bet greičiausiai – vadybą, nors gimnazijoje jai geriausiai sekasi istorija.

PRIVATI ŠAUDYKLA. Savo pačiomis svariausiomis pergalėmis R. Čereškaitė įvardija užimtą pirmą vietą jaunimo grupėje šiemetiniame Lietuvos compak sportingo čempionate ir sėkmingą pasirodymą šiemetinėse tarptautinėse Vilniaus „Didžiojo prizo“ varžybose.

Tačiau jaunajai sportininkei dar neteko varžytis užsienyje ir to debiuto ji nekantriai laukia.

Neseniai R. Čereškaitei sukako 18 metų ir dabar ji jau galės turėti savo šautuvą. Šį mėnesį sportininkė laikys egzaminus licenzijai gauti.

„Kai šeimoje – visi šauliai, kilo mintis įsirengti privačią šaudyklą. Juolab kad turėjau žemės, kuri Molėtų rajone nėra pati geriausia ūkininkavimui.

Atsirado 10 hektarų žemės kampas, kuriame nieko nebuvo galima daryti. Tada ir nutariau, kodėl netoli savo namų neįsirengus šaudyklos.

Ir vieta saugi, aplinkui nėra žmonių, ir vieta graži – pušyne, jaunuolyne“, – džiaugiasi molėtiškis.

Šią savo svajonę Arvydas įgyvendino 2019-aisiais:  Molėtų rajone Latvių kaime buvo įrengta šaudykla „Kiškio guolis“.

Šaudyklos savininkas tik šypteli ir sako, kad sporto įrenginį taip pavadino todėl, kad sportinge yra rungtis „Bėgantis kiškis“.

„Viskas puikiai pavyko, ir ženklus gerai padarėme, ir kitkas labai tiko. Šaudyklą įrengėme mano senelių ir mamos tėviškėje. Gavome leidimą eksploatuoti šaudyklą, joje galima rengti įvairias varžybas. Joje treniruojamės ir mokomės. Šaudyklą gerai įvertino Lietuvos sportingo federacija, kuriai mes  priklausome.

Pas mus antrus metus iš eilės rengiamos Medžiotojų lygos atidarymo varžybos, taip pat daug medžiotojų klubų renginių.

Jeigu turėtume daug laiko, būtų galima ir patiems varžybas organizuoti“, – mintimis dalijasi Arvydas.

Visa šeima džiaugiasi, kad turi privačią šaudyklą, kurioje galima pašaudyti į lėkšteles.

Ypač patenkinta Reda, Mariaus dukra, nes jai šaudykla – ranka pasiekiama. Nuo namų Bekupės kaime, kur jie gyvena, iki šaudyklos – vos porą kilometrų.

„Gaila, kad sportingas – nėra olimpinė sporto šaka. Galime dalyvauti tik pasaulio ir Europos čempionatuose, bet viską turime finansuotis patys.

O savais pinigais daug neprivažinėsi. Ilgą laiką ūkininkavau, užsiėmiau pieninkyste, o dabar, kai išėjau į pensiją, nutariau mažiau dirbti, o daugiau gyventi dėl savęs“, – sako Arvydas.

Šypsodamasis jis teigia, kad jam, pensininkui, jau nėra apie daug ką svajoti.

Svarbiausia, kad būtų gera sveikata. Jis džiaugiasi, kad ir vaikai, ir jis su šeima gyvena kaimuose, gamtoje, kur švarus oras.

šaltinis sportas.info